Paprastai apie paprastus dalykus

Galima/negalima

2012-02-10T01:38:00.000-08:00

Žinau, kad netruks ateiti tas metas, kai abu su A. turėsime nubrėžti ribas savo vaikui, kas galima, o kas ne. Tačiau kol kas ji dar per maža tokiems "mokslams". Todėl metodą "galima/negalima" praktikuoju aš, ieškodama, ką galiu valgyti ir ko negaliu, kad vaiko pilvukas būtų kuo mažiau varginamas jam netinkamų produktų ir jų sudedamųjų dalių. Per beveik tris mėnesius, kiek tęsiasi mūsų vargai dėl pilvo, skaičiau viską, ką tik rasdavau apie žindančios mamos mitybą. Taip pat klausinėjau visų, kas nors kažkiek su tuo susiję: gydytojos, vaikus auginančių ir užauginusių mamų. Nors patarimų gavau su kaupu, dauguma jų buvo ne itin vertingi (man visad juokinga, kai žmonės, pamatę nubertą Rusnę, sako: "tai gal šokolado valgei? ar riešutų, ar čipsų, sulčių?" Aš jau pamiršusi visų šitų dalykų skonį, nes ir paskutinius nėštumo mėnesius jų nevalgiau :). Kartais tie patarimai net vienas kitam prieštaravo. Tarkime, Rusnės gydytoja jau pirmo vizito metu man uždraudė valgyti žalias daržoves, o, kad kojų nepakratyčiau, maisto dietoje palikome morkas ir burokėlius. Tai aš juos ir valgiau, kiek tik galėjau. Tačiau paskutinio vizito pas gydytoją metu paaiškėjo, kad morkos (ypač žalios) - stiprus alergenas ir jo nepatariama valgyti žindančioms mamoms! Žodžiu, visus mėnesius, kai jas valgiau, iš esmės erzinau savo vaikiuko organizmą... Taip pat neseniai atradau, kad obuoliai, kurių aš be proto pasiilgau, taip pat varškė, kurios irgi žiauriai žiauriai noriu, nėra tokie jau blogi produktai.

Visa savo rašliava norėjau pasakyti viena: kad ir kur ieškojau, niekur neradau normaliai (sistemingai) išvardintų produktų, kurie rekomenduojami, o kurių patariama vengti, mamai, kuri maitina kūdikėlį. Neradau iki šios savaitės, kada su savo mažyle nukeliavau pas gastroenterologę. Va ten ir gavau savo išsvajotąjį sąrašėlį ir patarimus (konkrečius), kaip ir ką valgyti, kad būtų kuo mažiau bėdų. Nesakau, kad štai dabar viskas ims ir išsispręs. Bet man labai patinka turėti po nosimi tokius užrašus, kad bet kada galėčiau pasižiūrėti. Kadangi įtariu, jog tokio sąrašo reikėtų ir kitoms mamoms, įmetu jį čia. Naudokitės į sveikatą ir būkit sveikos sveikų vaikų mamos!

Dvylika savaičių

2012-02-06T01:56:00.000-08:00

Beveik trijų mėnesių panelė

Šiandien mūsų Rusnei trys mėnesiai. Daugelis mamų sako, kad tokia sukaktis joms buvo labai reikšminga, nes būtent nuo trijų mėnesių kūdikėlis ėmė gyventi aktyvesnį gyvenimą: daugiau "kalbėjo", mažiau miegojo ir ramiau ištverdavo oro burbulų bei diegliukų atakas pilvelyje. Trijų mėnesių sukaktį akcentavo ir mano mama, sakydama, kad "nuo tada man buvo daug lengviau" :) Žiūrėsim, ar pasitvirtins mamų patirtis, bet daug pokyčių nesitikiu. Man mažiukė auga ir keičiasi kasdien. Šiaip ar taip labai smagu, kad mūsų kūdikėlis sąmoningėja - dievinu vakarinius jos pokalbius su A. Kai klausaisi jų, supranti, kad visos bėdos įveikiamos, ypač mylinčioje šeimoje. Su dar viena sukaktimi, mano saulės spindulėli!

Po vizito pas gydytoją: naujas svoris - 5900 g, ūgis - 60 cm. Auga mažiukė, auga.

Žiemiški paburbėjimai ir planai pavasariui

2012-02-04T05:04:00.000-08:00

Nuotr. iš čia

Sveiki sulaukę žiemos, kuri man jau truputį įkyrėjo. Aš suprantu, kad tikriausiai kalbėčiau kitaip, jei antra savaitė nebūčiau įkalinta namuose. Kur jau kur, bet į lauką, kuriame visokie speigai ir pūgos siaučia, su trijų mėnesių neturinčiu vabaliuku nesinori eiti. Taigi, gyvename namuose. Tolimiausia mano vienos kelionė per tą laiką buvo į netoliese esantį parką ir parduotuvę. Prasivaikščiojau taip sakant :) Žodžiu, jau pradėjau domėtis, kada šiemet Užgavėnės, nes norisi žiemą išvaryti ir greičiau pavasario sulaukti. Suprantu - gražu, saulutė šviečia, sniegas girgžda po kojomis. Bet, kai net namuose vėsoka, tai nori nenori vis pabambi: "žiema, varyk greičiau ten, iš kur atėjai!".

Pavasario laukiu ne tik dėl šilumos. Slapta viliuosi, kad sulaukusi Rusnės pagaliau prisiruošiu įsigyti dviratį ir pradėsim šeimyniškus pasivažinėjimus trise. Labai gerai juos pamenu iš vaikystės: su dviračiais aš, mama ir tėtis dažniausiai keliaudavome netoli - į sodą. Porą ar trejetą kartų esam ir į ilgesnę kelionę išsirengę. Kaip smagu būdavo! Tuomet dar nebuvo patogių vaikiškų kėdučių, tai mano tėvai pažįstamo auksarankio buvo paprašę sumeistrauti "samadėlką": priekyje ant "vyriško" dviračio balkio primontuojamą metalinę kėdutę. Joje sėdėjau aš, o paskui - mano broliukas. Aišku, paaugusiai man teko važiuoti ir ant mamos/tėčio dviračio "bardačioko", t.y. gale, ir ant paties "balkio". Žodžiu, važiuodavom taip, kaip norėjom. Ir be šalmų, kas be ko :) Dabar laikai kiti, todėl savo vaikiuko tikrai taip neatsakingai nevežiočiau dviračiu (čia joks priekaištas tėvams, tiesiog, kaip ir rašiau, laikai kiti. Juk ir mašinoje mes važiuodavome ne kėdutėse, bet ant galinės sėdynės, neprisisegę saugos diržų).

Idealiausia būtų įsodinti savo pypliukę į "vežimą", bet Bėda nr.1: Lietuvoje retai kur rasi gerą dviračių taką; Bėda nr.2: prie kiekvieno bordiūro nestosi. O nuvažiavimų - mažai. Taigi, greičiausiai tokio varianto reikės atsisakyti ir tik varvinti seilę, žiūrinėjant, kokių patogių "triodviračių" galima būtų įsigyti (aišku, čia iškiltų dar viena Bėda - kaina :D). Vienu tokių iliustruotas ir šis įrašas.

Kaip ten nebūtų, vis tiek tikiu, kad dviračius mes pirksim ir Rusnytę supažindinsim su Kaunu jais važinėdami. Tegu tik ta šiluma šiemet nevėluoja!

Žiemos grožis

2012-01-25T00:34:00.000-08:00

E.Ovčarenko/15min.lt nuotr.

Vakar vakare ėjau apsnigtu parko takeliu ir kvėpuodama šaltuku galvojau, kad Lietuvoje gyventi smagu: juk čia gali pajusti net keturis metų laikus! Tai kas, kad žiemos nebe tokios gilios, o vasaros vis karštesnės.

Kolegos Eriko nuotraukos atkartoja mano nuotaiką - vakarinis Kaunas žiemą. Gražuuuu.

Gugu ir ai

2012-01-17T07:16:00.000-08:00

Tiksliau būtų rašyti "bubu" arba "abū". Būtent tokius garsus mažoji Urbonaitė leidžia bendraudama su aplinka. Itin daug meilių pagugavimų išgirsta muzikinis katinėlis ir kiti žaisliukai, taip pat tėtis, mama. O štai skausmas, kurio šiuo metu mažytei vėl tenka ištverti nemažai, dabar jau aiškiai išreiškiamas nebe garsais "lia, lia", bet aiškiu "ai". Kaip skaudžiai jis skamba, kai aidi iš tavo vaiko burnytės...
Tačiau turim ir kuo pasidžiaugti. Rusnė įvaldė ir gebėjimą dešine ranka pataikyti sau į burnytę. Oi, kiek smagumo čiulpti savo pirštukus ar kumštuką! Kairė ranka ne tokia mikli - iki veiduko pakelti išeina, bet į burnytę su ja dar nesiseka pataikyti. Tačiau būtent kairioji rankelė pasitarnauja, kai norisi sugriebti po nosimi rodomą (ar pakabintą) žaisliuką. Net buvau pradėjusi svarstyti, ar mergina nebus tik kairiarankė. Giminėje tokių ne daug, bet ką gali žinoti, kokius genus susirinko ši mažylė.

Šį mėnesį mergaitė mokėsi būti kantri, mat sugrįžo itin dideli pilvuko skausmai. Beveik kasdien tenka gerti vaistukus ir ramintis tėveliams ant rankų, nes pilvelyje burbuliukai gaminasi ir gaminasi. Be viso to prasidėjo alergija - mamą į neviltį varo raudoni Rusnės žandai. Išgyti sudėtinga, nes rasti kaltininką - alergijos sukėlėją - itin sunkus darbas. Kol kas taip ir gyvenam: džiaugiamės, kai niekas neskauda, verkiam, kai ištverti skausmo negalim.

Džiugina tai, kad, regis, toliau gražiai augam. Pradėjom dėvėti "didelių" vaikų rūbelius: kelnytes be pėdučių, džemperius. Be to, sulaukėm žiemos! Kaip smagu važinėtis su vežimu ne po balas, bet sniegą!

2 mėnesiai: šypsomės, šnekame ir augame kaip ant mielių

2012-01-06T11:36:00.000-08:00

Mažoji Rusnė įžengė į trečiąjį mėnesį. Ta proga gavome ne tik sveikinimų iš senelių ir kitų artimiausių, bet ir pagyrimų iš pediatrės: panelytės fiziniai ir psichiniai duomenys atitinka trijų mėnesių leliuko! Kiti pasiekimai: priaugti beveik 1,3 kg ir ~ 5 cm. Taigi, dabar Rusnė sveria 5224 g ir užaugo iki 58 cm. Tai, kad jai nebetinka dauguma mažiausių rūbelių pastebėjome per Kalėdas pas senelius Klaipėdoje. Ten mažiukė išmoko ir naujų "bajerių": pradėjo "šnekinti" aplinkinius, susidomėjo žaisliukais (dar kartą ačiū Kristinai ir Gediminui, kurie kažkaip pataikė nupirkti dabar įdomiausią Rusnei žaislą - Zuikį. Juokiamės vos tik jį pamačiusios ir išgirdusios). Grįžusios namo mes su Rusnyte tęsėm "pokalbius" ir dar atradom žaidimą "ku-kū" (taisyklės paprastos: mama "slepiasi" už kojyčių arba merliuko, o "išlindusi" sako ku-kū". Rusnė, aišku, šypsosi ir maskatuoja rankytėmis bei kojytėmis). Tačiau pats pačiausias Rusnės užsiėmimas, truputį padedantis įveikti ir uraganą pilvuke, plikinėjimas. Ech, jei namuose būtų šilčiau - gyventų mergytė kaip Mauglis, nuogutėlė :-)

Kaip ir anksčiau, kol kas dar nemėgstame rengtis (daug reikalų turi mama ruošiantis į lauką...), šluostytis po maudynių, taip pat užmigti ne ant rankų.

Šypsniukė

Augame

2011-12-14T22:51:00.000-08:00

Rusnė įpusėjo savo šeštąją savaitę. Ta proga mama nusprendė reziumuoti, ką naujo išmoko vaikas ir ko pro akis nepraleido tėvai :) Mergytė pradėjo daugiau šypsotis. Anksčiau plačia bedante šypsenėle apdovanodavo tik tuomet, kai miegodavo ar migdydavosi, dar žįsdama. O dabar jau ir nemiegojimo valandėlėmis moka parodyti, kad jai linksma ir gera. Vieną vakarą (prisiekiu nemeluoju!) net pakrizeno. Kadangi tėtė šio momento neužfiksavo, erzina mamą, kad jai vaidenasi :) Manau, jei mažylės nevargintų pilvuke įsikūrę diegliukai ir oras, kuriam sunku rasti kelią link išėjimo, šypsenų būtų dar daugiau. O dabar tenka daug laiko praleisti tėvams ant rankų. Juokinga dabar prisiminti, kaip laukdamasi mąsčiau, jog mūsų vaikas tikrai nebus "rankinukas". Ne viskas nuo tėvų noro priklauso.

Rusnytė - tvirta mergina. Būdama ant pilvo galvytę kelias sekundes išlaiko jau nuo trijų savaičių. Tiesa, dabar aptingo - pažangos nelabai matosi.

Pirmomis savaitėmis mamai stresą variusi verksmais ant vystymo stalo ir persirenginėdama Rusnė pagaliau išmoko ramiai reaguoti į tokius trumpalaikius nepatogumus. O gal ir adaptavosi prie namų temperatūros :) Ramiai ir maudomės. Tik šluostymosi procesas nemalonus. Ypač - pažastų sausinimas. Ir ko ten reikia tai mamai???

Pamenu, per žindymo kursus pasakojo apie vienos mamos bandymus mėnesio mažylį "įstatyti" į tam tikrą režimą. Mūsiškė tokio tikrai neturi. Kasdien miega skirtingą valandų skaičių, valgo irgi pagal savą tvarką. Tarkime, kas dieną kas dvi-pusantros valandas, naktį - dvi-tris. O kartais išmiega ir visas keturias. Valgymas nuo pat gyvenimo pradžios trunka ne ilgiau nei 15 min. Dažnai - vos 5 min. Taigi, nieko keisto, kad po geros valandos ir vėl pilvelis prašosi maisto. Tik mamai liūdna, nes kartais per tą valandą mažylė būna visą laiką ant rankų snūduriavusi...

Ką dar mokam? Plasnoti rankytėmis ir stipriai stipriai spardytis kojytėmis. Toks sportas Rusnei labai patinka. Net ir tada, kai tėvai bando ramiai išlaikyti ant rankų stačią, kad sulauktume palaimingo vaiko atsirūgimo :)

Mūsų kirmėliukas:

Pirmoji sukaktis

2011-12-10T04:38:00.000-08:00

Gruodžio 6-ąją Rusnei suėjo mėnuo. Pirmoji ne savaitinė sukaktis. Ta proga pasisvėrėme ir pasimatavome: priaugom 900 g (iki 3950 g), o užaugome iki 53,5 cm. Reikės ir toliau palaikyti tokį tempą! Kadangi sulaukėme daug priekaištų, kad nerodome savo vaiko nuotraukų, demonstruojam mėnesio panelę :-)

Trečia savaitė

2011-11-29T11:05:00.000-08:00

Mūsų gyvenimus toliau tvirta ranka valdo mažoji namų gyventoja. Kai ji leidžia, miegame, kai išeina - valgome, geriame atšalusią arbatą, kavą, tvarkomės, skaitome besikaupiančius žurnalus ir laikraščius, naršome internete ir virtualiai bendraujame su draugais. Ketvirtąją savo gyvenimo savaitę mergina išmoko truputį daugiau miegoti naktį (keliasi valgyti tris kartus), o dieną vis daugiau žvalgosi savo mėlynomis akutėmis, mojuoja rankutėmis, "diriguoja" pirštukais. Tėvai pradėjo suprasti, ką reiškia kai kurie vaiko riksmai (nujaučiame, kada vaikas alkanas, kada šlapias, o kada tiesiog vaidina "sudegusiame teatre" :) Išmokome ir keletą pamokų: pvz., niekada nemaudyk alkanos mergaitės, nes nuo jos riksmo namų stogas kilnosis. Mažais žingsneliais keliaujame link pirmosios apvalios sukakties - mėnesio. Tada merginos mokysis dienas leisti vienos - tėtis iškeliaus į darbą ir bus pasiekiamas tik vakarais. Vis pagalvoju, kaip mūsų mamos vienos pačios vaikus augino ir dar rasdavo laiko virinti, skalbti vystyklus!

2 savaitės

2011-11-21T05:16:00.000-08:00

Sako, kad pirmosios savaitės su naujagimiu praskrenda. Dienos gal ir iš tiesų, bet naktys... Na, ilgokos jos mums. Lengviausia būtų skųstis, bet iš tiesų nėra viskas juoda :) Gal greičiau pilkoka, kaip kad už lango (niekaip negaliu apsiprasti, kad per savaitę būna bent keletas dienų, kai taip ir neišaušta :() Taigi, dvi Rusnytės savaitės jau praėjo. Ką per tą laiko išmoko tėvai: miegoti tada, kai išeina (man dar nelabai pavyko įvaldyti šį meną, tėčiui sekasi geriau); toliau ugdome savo kantrybę, sklaidome neramias mintis ir mėgaujamės mažosios pasiekimais (reakcija į garsą, judrumu, netyčia ar tyčia išleidžiamais naujais garsais ir t.t.). Pagal drabužėlius sunku pasakyti, ar auga mūsų vaikas. Bet kad valgo tai tikrai! Ypač naktį. Bet juk ir suaugusiųjų apetitas žvėriškas dažniausiai tampa vakarais ;), tad ko čia stebėtis.

Per tas dvi savaites jau turėjome ir svečių: aplankė močiutės, senelis, dėdės, teta ir pusseserė Liepa. Prieš svečius mokam pasirodyti - miegam, tvarkingai valgom. Tiesa, naktį miegoti nelabai leidom... Išbandėm ir vonelę bei lovytę.

Dukrytė

2011-11-13T07:39:00.000-08:00

Lygiai prieš savaitę, lapkričio 6-osios vakarą, iki vidurnakčio likus 13 minučių, mano ir Aurimo šeimoje atsirado stebuklas - dukrytė Rusnė. Nedidukė (3040 g, 49 cm), bet ilgakojė ir ilgapirštė lėlytė. Nuo tada pamiršome, kas yra reguliarus miegas, tvarka, ramybė, bet užtat visą laiką šypsomės - negalim sustoti žiūrėdami į savo kūrinį. Teisūs buvo tie, kurie sakė, kad "jei gims mergaitė, bus tikra tėčio kopija". Iš tiesų Rusnė susirinko daugumą Aurimo bruožų. Bet užtat aš atrandu savo mimikų ir charakterio ypatybių :-)

Mažoji mūsų dirigentė (2 parą, dar ligoninėje).

P.S. sako, kad svajoti reikia tyliai, jei nenori, kad norai imtų ir išsipildytų. Pasirodo, kažkas ten, aukštai, girdėjo mano vaikystės svajonę, kai sakiau, kad mano dukra tikrai tikrai bus šviesiaplaukė :-)

37 savaitės

2011-10-16T00:46:00.000-07:00

Kol nesilaukiau, dažnai žiūrinėdavau nėštukių nuotraukas. Žavėdavausi fotosesijomis, ypač - Editos, kuri šiemet ir pati tapo mamyte. Maniau, kai pačiai ateis šis ypatingas metas, tikrai susiruošiu ir fotografuosiuosi. Tačiau, kaip dažnai būna gyvenime, planai lieka tik planais, nes viskas susidėlioja kitaip. Per visą nėštumą labai mažai (net mažiau nei įprasta) fotografavausi. Ir tikrai ne dėl to, kad būčiau jautusis negerai, negraži ar pan. Tiesiog, nenorėjau. O juk šiuo metu man negalioja jokie "reikia" :D Taigi, į klausimus, "kaip tu dabar atrodai?", "ar pilvas didelis?" teko atsakinėti kvietimais atvažiuoti. Nes parodyti nebuvo kaip! Tačiau vakar nusprendžiau, kad noriu bent keleto nuotraukų. Fotosesijos neorganizavome, tiesiog, "nutraukėme" keletą kadrų jaukiajame mano broliuko bute. Taigi, taigi, taigi, jūsų dėmesiui aš, būsimas tėtukas, būsimas dėdė ir taškelis, 37 savaites gyvenantis mano pilvuke. Nekantriai jo laukiam!

Amžinai laukiančios

2011-10-13T09:03:00.000-07:00

Psichologinės lektūros nemėgstu, juolab tos, populiariosios. Bet kartais paskaitinėju kai kurių psichologų tinklaraščius. Šios dienos radinys - įrašas Ramunės bloge:

"Moteris yra apdovanota sugebėjimu laukti. Moterys laukiasi, laukia gimdymo, dažnai laukia menstruacijų arba laukia, kad jos neprasidėtų,laukia vyrų, laukia naktinio žindymo pabaigos, laukia, kada gi pagaliau tie vaikai užaugs, laukia anūkų, merginos tebelaukia princų ant baltų žirgų : )"
Sėkmės mums, amžinai laukiančioms moterytėms!

Emigrantai

2011-09-23T09:51:00.000-07:00

Aplink mane daugėja emigrantų, kurie iš pirmo žvilgsnio neturėtų skursti ir Lietuvoje. Tai, kad paklausių profesijų žmonės kartu su antromis pusėmis ir šeimomis išvyksta pusmečiui, o po to metams (vėliau - neribotam laikui) į norvegijas, vokietijas, prancūzijas ir kitas Vakarų Europos valstybes mane stebina. Priežasčių daugybė ir visos asmeninės. Bet viena aišku, kad Lietuvoje jaunoms šeimoms gyventi sekasi sunkiai. Ypač, kai ant kupros užsikrauni paskolą (o be jos dauguma niekada neįsigytų nuosavo būsto). Kol kas visi sako, jog grįš. Tada, kai vaikai ūgtels, kai užsidirbs ir susitaupys paskolai grąžinti, kai pakeliaus. Bet, jei atvirai, nelabai tikiu tuo. Tokios kalbos primena pasakas, kuriomis nelabai tiki ir patys kalbėtojai. Ypač giliai įklimpsti, kai vaikas svečioje šalyje pradeda lankyti darželį, mokyklėlę ar tikrą mokyklą. Galų gale savo daro ir pajaustas pilnavertis gyvenimas. Na, kas gali atsisakyti darbo, kuriame darai, tai ko mokeisi, ką mėgsti ir už ką gauni tiek, jog išeina ne tik susitvarkyti buitį, įsigyti rutininius dalykus, bet ir pakeliauti? Niekada nebuvau griežtai nusistačiusi prieš emigraciją, nors būtent taip mane su broliu augino mama. Bet žinau, jei kada nors išvyksiu gyventi svetur, tam turėsiu rimtą priežastį. Greičiausiai materialinę. Paskolos dydžio. Ir tada susidursiu su lygiai tokiomis pačiomis dilemomis. Šiandien jos man atrodo įveikiamos. Bet ar nesudvejosiu tuomet, kai rinktis reikės pačiai? Tegul bus tai kol kas retorinis klausimas.

Melancholija

2011-09-23T09:36:00.000-07:00

Dėl to, kaip jaučiuosi, tikriausiai kaltas ruduo, kaip toje Alano Chošnau dainoje. Iš tiesų esu paskendusi melancholijoje. Kartais atrodo, kad skrajoju kažkur "tarp": gyvenimo, planavimo, laukimo ir, tiesiog, buvimo. O dienos lekia - vos spėju pastebėti, kaip prie namų esančiame parke kasdien raudonėja ir geltonėja medžių lapai. Sunku patikėti, kad kita savaitė - jau paskutinės rugsėjo dienos. Girdėjau, kad prasidės bobų vasara. Taip greit. Per greit.

Ech, nesinori čia rypuoti, bet kaip greit bėga laikas. Ypač, kai pagalvoji, jog prieš keletą metų panašiu metu buvau beveik pasaulio krašte - saulėtame Portugalijos rudenyje. Ačiū, broli, už tai, kad priminei tas akimirkas!

Tėvystė: kai nežinai nieko arba labai mažai

2011-09-02T00:23:00.000-07:00

Vos išėjusi atostogų, sulaukiau krūvos klausimų "ką veiksi?" ir patarimų "skaityk protingas knygas apie tėvystę, žurnalus", žodžiu, švieskis. Kurį laiką taip ir dariau, bet vien perskaitytų patarimų neužtenka: atrodo, kiek skaitau, niekas į galvą nelenda. Todėl kuo toliau tuo dažniau mane sukausto nerimas dėl to, jog nesu pasiruošusi kūdikio gimimui ir auginimui.

Viliuosi, kad spragas užkaišiosiu pradėjusi lankyti kursus (nusprendėme eiti kartu su A. Bet kaip jam pavyks juos suderinti su darbu - nežinia, nes VISI Kaune rengiami kursai vyksta darbo dienomis viduryje dienos). Be to, turiu ne vieną gerą patarėją - vaikiukus auginančias draugų šeimas. Jie žada konsultuoti net naktį. Tačiau abejoju, ar sulaukę mano (panikos apimto balso savininkės) skambučio naktį norės bendrauti ir dieną :) Be to, jau nėštumo pradžioje supratau, kad kiek žmonių - tiek nuomonių. Su kai kuriomis sunku sutikti, bet dar sunkiau - atsirinkti iš daugybės, regis, gerų patarimų. Taigi, kol kas "grybauju" ir kaupiuosi kursams, kurie prasidės jau netrukus. Raminu save, kad bijoti šiuo metu natūralu. Juk tėvais mes negimstame, jais tampame?

Pabaigai keletas paveikslėlių iš mano lankomo vienos šeimos tinklaraščio. Linksmi piešinukai puikiai iliustruoja, kaip situaciją įsivaizduojame prieš vaikų gimimą, ir kokia ji būna realybėje, kai mažieji jau atsiranda tavo gyvenime.

Labiausiai gyvenamas kambarys "prieš" ir "po"

Lentynėlėse esantys daiktai, atsiradus vaikams, staigiai iškeliauja į viršutines lentynas (ką mums tikrai reikės padaryti, nes dabar jos - rojus svečių vaikams)

"Galvok ką sakai kiekvieną minutę, jei nenori, kad tavo žodžius atkartotų mažasis beždžioniukas". Faktas, kurį jau žinau :)

(Paveikslėliai iš Crappy Pictures)

Pirkiniai internetu

2011-08-25T05:15:00.000-07:00

Nesu itin įgudusi interneto parduotuvių klientė, bet kuo toliau, tuo dažniau perku būtent virtualiai. Pagrindinė priežastis - patogumas. Šiuo metu kaip niekada man nesinori maltis po prekybos centrus. Turbūt nieko nenustebinsiu sakydama, kad daugiausia perku vaikiškų prekių :-) Tačiau ne tik dėl to, kad man pačiai jų reikia. Jau anksčiau 90 proc. mano pirkinių internetu būdavo vaikams skirti dalykėliai. Turiu ir keletą pamėgtų virtualių parduotuvių, į kurias gana reguliariai užmetu akį - gal kokia nuolaida siūloma. Mėgstu iš anksto pasirūpinti dovanomis ir mielomis smulkmenomis pažįstamiems vaikiukams ir jų tėvams :) Toliau pateikiamas sąrašas galbūt kažkam pravers. Taigi, mano lankomų (lietuviškų) interneto parduotuvių rinkinys:

"Paukščių pienas". Galima sakyti, kad ši parduotuvė yra pirmoji, iš kurios pirkau internetu. Ko joje galima rasti: įdomių žaislų kūdikiams, vyresniems leliukams ir jau visai užaugusiems vaikiukams. Gerai pagalvojusi suprantu, kad man itin patinka ne tik pačios prekės, bet ir parduotuvės savininkė Nora bei jos požiūris į gyvenimą, kurį ji dabar jau nebe taip reguliai (turi nedidukus dvynukus, tai suprantama :)) pateikia savo tinklaraštyje. Taigi, ruošdamasi į pažįstamo mažylio gimtadienį būtinai įkišu nosį į "Paukščių pieno" parduotuvėlę. Tiesa, produktų kainos didokos. Bet, jei neskubu, galima palaukti nuolaidų.

Nuotr. iš medinisarkliukas.lt

Dar viena žaislų parduotuvė, kurioje visada galiu surasti ką nors įdomaus yra "Medinis arkliukas". Iš karto pasakysiu, kad pažįstu jos įkūrėjus - Simoną ir Tomą (kuris šiandien švenčia gimtadienį!). Nors nesu išprotėjusi dėl ekologijos, bet mediniai žaislai man labai patinka. Suprantu, kad kartais net labiau nei vaikams, kuriems juos dovanoju :-) Kaip ten bebūtų, ieškodama medinio arkliuko (tiesa, pastarąjį, skirtą dukterėčiai, pirkome ne iš čia, bet iš "Paukščių pieno") ar šildančio meškučio žinau, kokį interneto adresą surinkti. Geras dalykas, kad visada siūloma nuolaidų. Pavyzdžiui, šiuo metu - 10 proc. visoms lavinamosioms prekėms rugsėjo 1-osios proga (perkant tereikia suvesti nuolaidų koduką RUGSEJO1.

Nuolaida galioja perkantiems nuo šiandien iki rugsėjo 1-osios vakaro).

Nuotr. iš http://www.eoxox.eu/

Gal aš per daug išranki, bet įdomesnių vaikiškų rūbų paprastose LT parduotuvėse matau labai retai. Ypač, skirtų mergaitėms. Aišku, jei nori kažko rožinio ir princesiško, rasi lengvai. Bet aš iš principo esu prieš tokią masinę mergaičių-rožių tradiciją. Todėl nelieka nieko kito, kaip tik vėl rūbelių ieškoti internete. Kažkada tokios paieškos nuvedė į kauniečių įkurtą parduotuvę "OXOX" , o kai jau užklydau, tapau nuolatine pirkėja. Kas man patinka? Įvairovė ir įdomūs sprendimai. Su mergaičių rūbais ten bėdų taip pat yra (visokie tiuliniai sijonukai ir violetinės timpos man nelabai, bet čia jau skonio reikalas). Tačiau dauguma rūbelių originalūs, kai kurie turi gerą humoro dozę (kad ir marškinėliai su arkliukais ir užrašu "Gal žolytės?" arba artėjančiam Europos vyrų krepšinio čempionatui skirti marškinėliai su užrašu "Meniu: pusryčiai - krepšinis, pietūs - krepšinis, vakarienė - krepšinis" ir kt.).

Patinka ir kokybė: dažniausiai viskas iš medvilnės, yra ir eko medvilnės gaminių linija. Ir viskas made in LT! Lojalius klientus jie myli - siūlo rinkti taškus ir didinti savo sukauptą nuolaidų kuponą. Maniškis dar tik pilnėja, bet apsiperku jau šiek tiek pigiau. O tai irgi pritraukia :) Tiems, kam nepatinka pirkti internetu, bet pačios parduotuvės prekės patinka, "OXOX" daiktų gali įsigyti kai kurios "Utenos trikotažo" parduotuvėse (tarkime, Kaune, Laisvės alėjoje) arba pačioje "OXOX" parduotuvėje, Raudondvario plente.

Pastarųjų savaičių atradimas - parduotuvė "Tinka Patinka", kuri taip pat yra įkurta pažįstamų (nieko nepadarysi - mane supa verslūs žmonės :-)) Ši parduotuvė daugiausia siūlo vaikiškus rūbus (nuo 0 mėn. iki kelerių metukų), taip pat medinius žaislus. Labiausiai žavi kainos - jos žemos, kai tuo metu gaminių kokybė - normalių normaliausia. Bendrovės rūbelius, kuriais prekiauja Andrius su Jurgita ("Tinka Patinka" įkūrėjai), siūlo įsigyti ir "Kotryna" bei kitos įprastos parduotuvės. Tik jose kainos skiriasi mažiausiai 10 proc. Dar vienas pliusas - pristatymas. Pavyzdžiui, gyvenantiems Klaipėdoje jis nekainuoja nė cento.

Na, ir paskutinė parduotuvė, į kurią užsuku aš ir turbūt daugybė kitų būsimų/esamų tėvelių yra "Assorti". Čia yra visko: pradedant pigesnėmis sauskelnėmis, baigiant "Lego" konstruktoriais. Kai pasižiūri kokios kūdikių higienos priemonių kainos "Assorti", o kokios - vaistinėse, į pastarąsias nebenori net užsukti.

Vasara 2011

2011-08-24T06:38:00.000-07:00

Skirmutė su Augustu

Ši vasara išskirtinė tuo, jog didžiąją jos dalį leidžiu tinginiaudama. Priverstinis ir greitas sprendimas dėl ankstyvų atostogų iš pradžių nieko gero nežadėjo (bijojau, kad pradėsiu laipioti sienomis be darbo). Bet taip neatsitiko. Turiu pasakyti, kad man patinka leisti dienas tingiai ir neskubant. Net negėda pasakyti, kad NIEKO neveikiu. Na, beveik nieko. Juk filmų žiūrėjimas, valgymas, knygų skaitymas, pasivaikščiojimai ir susitikimai su draugais - irgi veikla :-) Taigi, gyvenu laukimu. Šiandien į svečius užsukusi Skirmantė su Augustu patarė mėgautis tuo, nes "gimus vaikui viskas bus kitaip". To "kitaip" aš ir laukiu, ir nelabai. Kažkaip dar sudėtinga man viskas atrodo. Kartaus sukausto baimė, bet dažniau tiesiog nerimauju, kaip ir visos nėštukės. Raminu save, kad nieko nėra neišmokstama. Be to, aplink pilna žmonių, kurie siūlo pagalbą (kartais nustembu, kad jų tiek daug!) Reikia tikėtis, kad pribrendus tikram reikalui jų pasiūlymai materializuosis :-)

Be milijono minčių, darbų ir planų susijusių su būsimuoju mūsų šeimos nariu galvą kartais pakvaršinu statybų reikalais. Šiuo metu domiuosi skardiniais stogais, langų kainomis. Aišku, mano domėjimasis apsiriboja minimaliomis paieškomis, nes darbų vykdytoja tebėra ta pati nepailstanti moterytė - mano mama. Tačiau kadangi turiu laiko, leidžiu sau šiais klausimais pasidomėti ir pareikšti "kompetentingą" nuomonę. Jei viskas vyks sėkmingai, tai kitą savaitę jau turėsime namą su stogu. Tiesa, be langų, durų ir t.t... Ech.. daug dar visko laukia. Praėjusį sekmadienį mūsų su broliu sudurtinis nameliukas atrodė štai taip. Dabar jau vaizdas pasikeitęs ir keičiasi kasdien.

Namas

Aišku, neleidžiu sau dar galvoti, kada mes ten įsikursime. Bet kartais pasvajoju, kaip ką darysiu viduje. Tuomet, kai bus langai, apšiltinimas, išvedžiota elektra, įvestas šildymas ir t.t. Žodžiu, kai jau galėsiu planuoti interjero sprendimus. Tolimus, bet būsimus. Kažkodėl pirmieji planai susiję su virtuve, vonia ir vaiko kambariu :-) Vis pagaunu save planuojančią, ką jame norėčiau matyti. Bet kol kas stengiuosi neapsikrauti daiktais. Jau ir taip jų namuose beveik kas savaitę padaugėja. Kaupiam kraitelį mažajam taškiukui, kad atėjęs į šį pasaulį turėtų visko, ko gali prireikti.

Tiek trumpos ataskaitos apie lėtą mano vasarą. Pažadu netrukus vėl pasirodyti eteryje. Po truputį vėl jaučiu norą rašyti. Iki šiol to nebuvo.

Žvalgomės po Lietuvą

2011-06-29T07:25:00.000-07:00

Ilgasis Joninių savaitgalis man jau daugelį metų siejasi su darbu: nors tuo metu visi dažniausiai švenčia, laikraščiai nepasirodo, bet internetinė žiniasklaidai ir jos darbo bitės nemiega. Tad ir aš darbuojuosi iš peties. Tačiau šiemet pavyko suderinti darbą ir poilsį. Po intensyvaus darbo Joninių išvakarėse, turėjau laisvadienį, per kurį spėjome iš Kauno pasiekti Klaipėdą. Šįkart nusprendėme netrumpinti kelio ir vietoje austostrados pasirinkome kelią panemuniais. Nežinau, kaip jūs, bet aš kas kartą ten važiuodama suprantu, kokia graži Lietuva! Dar porą laisvų dienų taip pat išnaudojome pažintinėms kelionėms. Pagaliau nuvykome į Kretingos rajone esantį privatų Japonišką sodą. Oras pasitaikė nei šioks nei toks - pūtė pajūryje įprastas vėjas, bet netrūko ir saulės. Taigi, besidangstydami nuo vėjo apėjome jau įrengtą sodo dalį. Daug darbų ten dar nepadaryta: iš vykstančių statybų matyti, kad anksčiau ar vėliau ten bus plėtojamas turizmas (kas, tikėtina, atneš geras pajamas sodo įkūrėjui). Šiuo metu be pasivaikščiojimo po sodą, ten siūloma užsisakyti arbatos ceremonijas, galima įsigyti bonsų. Pastarųjų ten yra įspūdingų - net kelių šimtų metų. Ne veltui ši bonsų kolekcija laikoma didžiausia Baltijos šalyse. Sako, kad į šį sodą jau atvyksta ir jaunavedžių (ten tikrai gražu, yra kur "šeimyninių" kadrų pasidaryti), sodinami vardiniai medeliai (ta pati tradicija sėkmingai tęsiama ir Rumšiškėse). Kadangi sodą lankėme su tėvais ir vaikais (tiksliau - viena mergyte :), galiu rekomenduoti šią vietą kaip visai tinkamą šeimoms. Vaikai ten turi kur palakstyti (leidžiama ant žolės bėgioti, sėdėti, gulėti ir viską, ką tik nori išdarinėti :), o tėvai - kur akis paganyti.

Gal tik sunkoka atrasti kelią - sodo įkūrėjo mama (taip prisistatė), skundėsi, kad Kretingos rajono savivaldybė juos, privatininkus, ignoruoja: neleidžia pastatyti nuorodų Kretingoje ir Darbėnuose (nuo jų japoniškasis sodas yra tik už kokių 2-4 km). Kita vertus, mes gana lengvai radome kelią, nes internete buvo aiškiai nurodyta, kuria kryptimi pasukti iš Darbėnų. O toliau jau radome ir pačias nuorodas (taip ir nesuprantau: legalias ar ne), vedančias į sodą.

Smagiausia buvo, žinoma, tai, jog laisvadienius galėjome praleisti kartu su portugalais, t.y. A. sesės šeima. Man kartais atrodo, kad su šiais žmonėmis galėčiau keliauti į pasaulio kraštą. Net mažoji Liepa jau sugeba būti kantri keliautoja. Svarbiausia, kad laiku suspėtume įsėsti į mašiną, kai ji nusprendžia "lūžti" po intensyvaus pusdienio gryname ore.

Kadangi žinau, jog geriau nei žodžiai, nuotaiką atskleidžia nuotraukos, keletą kitų trumpo-ilgo Joninių savaitgalio akimirkų siūlau pamatyti http://www.flickr.com/photos/63999639@N05/

Namo statybos: po truputį kyla į viršų

2011-06-19T09:38:00.000-07:00

Turiu pasakyti, kad man kartais ne itin malonu, kai draugai, pažįstami, bendradarbiai ir šiaip kolegos tik susitikus pirmiausia užpuola su klausimu: kaip statybos? Tačiau suprantu - smalsu būtų ir man, jei kažkas iš pažįstamų šiuo metu statytų namą. Kita vertus, tokia aš statybininkė: greičiau finansuotoja ir apžiūrinėtoja. Kaip kokia valstybinė komisija nuvykstu kartu su A. apžiūrėti, ar daug padaryta, kai reikia nuspręsti, mažinsim langus ar ne - taip pat galiu patarti. Bet apie atramas, perdangas, klojinius ir t.t. žinau tik teoriškai (na, dabar jau mačiusi šį bei tą esu :)

Taigi, ne daug ką galiu papasakoti. Gal tik tiek, kad viskas vyksta pagal planą - iki Joninių bus padaryta perdanga. O tada.. Tada jau kils antrasis aukštas, stogas ir prasidės nerimas dėl langų, durų, kitų svarbių dalykų :) Žodžiu, tolimesnis etapas. Tačiau šiuo metu mes jau turime beveik "perdengtą" namą! Smagu po tokį landžioti :-)

Šios dienos palandžiojimų rezultatas - foto esanti įrašo viršuje. Iš karto įspėju, kad matyti tik brolio pusė (mūsų - kitąpus).

Sustok akimirka žavinga

2011-06-13T01:17:00.000-07:00

Būtent taip norisi pasakyti, kai suvokiu, kad nuo paskutinio įrašo vėl praėjo mėnuo su trupučiu. Dienos bėga kaip pašėlusios. O pastarosios savaitės vėl prilygo beveik maratonui. Taigi, nori nenori į galvą ateina eilutės iš Dantės kūrinio. Nes kai kurias akimirkas išties norisi sustabdyti arba bent jau prilėtinti.

Per tą laiką, kol nerašiau, daug visko įvyko. Spėjau ir paatostogauti (jei tiksliau - pasavaitgaliauti) prie jūros, ir ištekinti draugę. Namas kyla kaip ant mielių (pažadu, netrukus įdėsiu ir foto - apsileidau su nuotraukomis. Gerai, kad brolis ėmėsi šių pareigų ir kai ką spėjo įamžinti). Tačiau svarbiausia žinia, apie kurią dabar sukasi mano gyvenimas, yra taškelis. Taip, aš laukiuosi. Ir jau senokai :) O kadangi noriu šia būsena mėgautis, stengiuosi savo gyvenimo maratone prilėtinti tempą. Kol kas sekasi ne itin gerai. Bet aš dar tik mokausi įjungti stabdžius! Be to, jaučiu, kad pilvuko gyventojas pats viską sustatys į vietas: kartais jis ir dabar jau sureguliuoja mano dieną taip, kad, noriu to ar ne, turiu daugiau ilsėtis :-) Iš šypsenėlių tikriausiai suprantat, kokia aš laiminga? :)) Šiuo savo gyvenimo stebuklu nepaprastai džiaugiuosi. Net tada, kai užėję karščiai paverčia vėsesnių patalpų įkaite. Oi, sunku man ši vasara, nemiela ta kaitri saulė :) Bet kol dar dar ne kasdien pukšiu kaip garževys, dažniau vaikštau išdidžiai atkišusi savo "arbūzą" ir nesiskudžiu.

Pažadu raportuoti, kaip man sekasi ne ką rečiau nei iki šiol (retesni įrašai reikštų tinklaraščio mirtį...).

Metai virsmų ir perversmų

2011-05-06T22:16:00.000-07:00

Šiandien spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, kurią žurnalistai laiko sava, nors dabar jau keistai skamba (juk dauguma žurnalistų dirba nebe spaudoje). Tačiau jau metus gegužės 7-oji man nėra tik profesinė šventė. Lygiai prieš metus sulaukiau moterims itin svarbaus klausimo: "Ar tekėsi už manęs?" ir žiedo. Kai pagalvoju, kad viskas nutiko prieš metus - galva apsisuka. Tiek daug per tą laiko buvo įvykių. Geriausia, kad itin smagių ir malonių!
Didžiausias "kaltinininkas" šiuo metu dar miega, bet kai prabus būtinai sulauks nuo manęs sveikinimų ir bučinių. Gaila, kad sirguliuoju :/ Bet ką jau padarysi. Lietuviškas pavasaris paskleidė savo bacilas, kurių viena prikibo ir man.
Kolegos, su mūsų švente! Sužadėtinės - mėgaukitės šiuo statusu :) Žmonos - mylėkime savo vyrus!

Skaičiuoju viščiukus (tiksliau kovo mėnesio reziumė)

2011-04-03T01:57:00.000-07:00

Pažadą tęsiu: kas mėnesį po įrašą :) Turiu pripažinti, kad visai smagu paskutinėmis mėnesio dienomis galvoje padaryti "inventorizaciją" ir prisiminti, kas gi nutiko (o ko nespėjau padaryti) per mėnesį.

Kovas buvo intensyvus. Tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. O viskas prasidėjo nuo to, kad mėnesio pradžioje sužinojome apie gresiančius pokyčius darbe. Dar miglotai tada skambėjusios kalbos virto kūnu apie mėnesio vidurį, o paskutinėmis kovo dienomis įgavo tokį pagreitį, kad sustoti negali net peršokusios į balandį. Apie ką aš čia? Na, turiu naujus vadovus. Vyrus :) Po dviejų šaunių kolegių (A. ir J. tokios ir buvo pirmiausia, o tik paskui - griežtos, bet teisingos vadovės) dabar darbą diktuoja vyrukai. Kol kas nesiskundžiu :) Bet dar ne vakaras, kaip sakoma... Apie darbus nenorėčiau plėstis, užtenka žinoti, kad pokyčių daug ir įvairių. Jie dar nesibaigia, tad apie tai daugiau bus galima parašyti balandį. Manau, būtent šį mėnesį pagaliau taps aišku, kas iš esmės keisis pas mane darbe, o kas liks kaip buvę.

Be perversmų darbe kovą buvo ir itin smagių dalykų. Buvome pas Kristiną su Gediminu ir Sebu (seniai žadėtas susitikimas), "Roxet" koncerte ir trijų parų žygyje į Barseloną! Trumpos atostogos pralėkė kaip vienas atokvėpis, bet buvo toks reikalingas, kad grįžusi dėkojau visiems dievams (ir vyrui, kuris dar žiemą rado ir nupirko bilietus. Dar draugei A., kuri eilinį kartą viršijo savo svetingumo limitą) už kelionę. Manau, kad būtent poilsis, nors ir be jokių konkrečių pramogų, užsiėmimų, planų leido man taip ramiai reaguoti į visus pokyčius, kurie vyksta gyvenime. O kur dar faktas, kad ten jau buvo pavasaris? Parsivežėme jo kvapą į LT, todėl dabar net kažkaip lengviau laukti tų, sinoptikų žadėtų, + 20 kitą savaitę :-)

Šylantis oras judina ir mūsų statybų reikalus (Gediminai Z., ši įrašo dalis skirta tau :)) Manau, jau po poros savaičių prasidės visa epopėja. O kol kas reikia daug ką sustyguoti. Kad ir nuspręsti, iš kur perkame tuos blokelius... Nepatinka man tokie rūpesčiai, bet ką padarysi - namo tai norisi :)

Šis kovas buvo ypatingas ir tuo, kad mano mažasis brolis įžengė į 3 dešimtmetį. Tai, kad jam tik ką suėjo 20 metų, mane truputį gąsdina. Sunku suvokti, kad tas mažius užaugo. O dar sunkiau - kad man pačiai tuoj bus sankryža, kurioje turėsiu nusukti į 4 dešimtmetį :)))

Tai toks tas mano kovas, kuris, atrodo, praskrido, pralėkė. Jaučiu, kad panašus bus ir balandis, nes kuo šilčiau - tuo gyvenimo tempas didės. Pabaigai, keletas fotokadrų iš jau paminėtų kovo akimirkų.

https://picasaweb.google.com/113859070170124454435/AurimasIrRaimondaBarselonoje20110319_22?authkey=Gv1sRgCLbr79n9qt3J5gE#

Vasario reziumė: kaip trumpiausias metų mėnesis gali tapti kankinančiai ilgu

2011-02-27T09:22:00.000-08:00

Nusprendžiau neprievartauti savęs rašyti dažniau nei kartą per mėnesį. Juolab, kad darbas toks, jog kartais per dieną (kaip kad šiandien) atsirašau beveik už visą savaitę. Tačiau žinau, kad netrūksta į mano tinklaraštį nosį vis įkišančių draugų, kolegų ir giminaičių (sveikas, Gintarai ;)) Todėl bent kartą per mėnesį žadu čia pasivaidenti. Aišku, neatmetu, kad jeigu kada pasijusiu kaip kad mano kolegė Jurga, mesiu visai šį reikalą. Bet dar ne dabar.

Taigi, vasaris. Mėnuo buvo košmariškas. Visomis prasmėmis. Nesakyčiau, kad buvo daug darbo, veikiau nemažai darbo su didžiule įtampa. O su ja, kaip žinia, aš nemoku draugauti. Todėl kur buvusios kur nebuvusios sugrįžo ligos. Ačiūdiev, nerimtos, bet vis dėlto erzinančios. Tačiau šaltąjį žiemos mėnesį įvyko ir gražių dalykų. Pavyzdžiui, broliškas-seseriškas savaitgalis su Daumantu (nors jis sakė, kad eiti į klubą su sese jam keista. Man tai patiko, todėl, jaučiu, kad kartosim :), Alinos Orlovos koncertas (Donatas buvo teisus - ją reikia išgirsti gyvame koncerte, o ne iš CD, kad suprastum, jog tokį vokalą galima pamėgti).
Smagu buvo ir sulaukti oficialaus santuokos pusmečio (kažkaip negreit tas laikas prabėgo :))) Nors būna dienų, kai atrodo, jog su Aurimu esame susituokę jau daugybę metų). Bandymas kartu su draugais atšvęsti Valentino dieną teatre nebuvo toks vykęs, kokio tikėjausi (nerekomenduoju spektaklio "Meilė Paryžiuje". Dramos teatre yra kur kas geresnių pastatymų).

Šio mėnesio kulinarinis atradimas - garuose virta vištiena. Jaunimo išbrokytą patiekalą mes, senukai Aurimas ir Raimonda, su malonumu valgome ir gaminsime vėl. Kulinarinis atradimas nr.2 - Aurimo talentas kepti kiaulienos muštinius (štai ką daro vienišas vakaras namuose, kai žmona koncerte, arba kai ji dirba non-stop rinkimų dieną).

Šį mėnesį supratau, kad neturiu valios. Kokius dešimt kartą svarsčiau, kad reikia eiti į sporto klubą (ypač įkvėpimas pagaudavo paskaičius draugių žinutes "Facebook'e"), galiausiai buvau pagalvojusi, kad reikia nusipirkti jogos vadovėlį (lyg tai turėdama jį namuose pradėčiau mokytis jogos.. Naivuolė). Tačiau yra kaip yra: nesu patenkinta "gelbėjimo ratu", bet valios kažką keisti nėra. Gal kovas - pirmasis pavasario mėnuo bus tas valingasis metas, kai ryšiuosi. Kita vertus, iš patirties žinau, kad dingus stresui iš mano gyvenimo svoris normalizuojasi. Nieko nepadarysi: vienos nervinasi ir kūsta, kitos - užkandžiauja ir kaupia kg.

Ruošdamasi kovui gyvenu svajonėmis. Ateinančios keturios savaitės man bus geros, žinau. Juk kovą einu į "Roxete" koncertą (visiškos paauglystės muzika!), važiuoju trumpo kelių dienų poilsio ieškoti į Barseloną, susitiksiu su panele A., įkvėpsiu šilumos ir gaudiškų motyvų: net tai rašant norisi šypsotis. Greičiau tas kovas ateitų!

She & Him (vakaro daina)

2011-01-20T09:00:00.000-08:00

She & Him - Don't Look Back from Merge Records on Vimeo.

Tiesiog tokia nuotaika.

Tai, kas verčia suktis pasaulį

2011-01-20T08:43:00.000-08:00

Mano atveju tai - darbas. O pastaruoju metu - labai daug darbo. Sakysit, kad skundžiuosi? Gal tik truputį. Nes iš esmės tai, ką aš darau man labai, žiauriai ir dar kartą labai patinka. Bet jo kiekis - ne. Ypač dėl to, kad per daug darbų, kai vienu metu tenka redaguoti net kelis tekstus (na, gal ne vienu metu, bet vieną po kito tai jau tikrai), skambinti pašnekovui, atsakinėti redaktoriui, kolegoms ir atmušinėti draugus, kurie, tiesiog norėjo pasakyti, kad tu nebeatrodai, kaip 12 klasėje, veda į klaidas. O klysti ir palikti klaidų (ypač skubėjimo!) man labai nepatinka. Šiandien jų buvo daug. Visos buvo žioplybės, t.y. korektūros. Bet man vis tiek nesmagu. Lyg būčiau beraštė kokia... Taigi, dabar, po 6 valandų non stop (neskaičiuojant greitų pietų ir poros kavos puodelių pertraukų), jaučiuosi kaip slyva: sudžiūvusi, išberta (čia ne nuo to, bet vis tiek negražu :), varvančiomis akimis ir pikta. Ant savęs ir darbo. Kurį myliu, bet nekenčiu.

Sakysit, išeik kitur? Su mielu noru, bet kur? Studijuodami žurnalistiką mes buvome mokomi, kad profesionaliu žurnalistu būti nesaldu, bet savo srityje gerai dirbantis žmogus tikrai ras darbo. Pradėjusi dirbti supratau, kad tai beveik tiesa. "Bevei" - nes darbo pasiūlymų tikrai yra. Bet jie paprastai Vilniuje arba, švelniai tariant, keistoki. Per daug nesiplėsiu apie tai, užteks nuorodos į Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus tinklaraštyje neseniai publikuotą tekstą "Kas sieja žurnalisto ir skerdiko profesijas?". Trumpai tariant, visur gerai, kur mūsų nėra. Ypač, kai matai, kaip kolegos dirba greta esančiose žiniasklaidos įmonėse (suprantu, kad daugeliui pirmiausia užkliūna "nuostabi" jauna valdininkė, bet ir balsas už kadro daug ką pasako. O kai žinai visą šios žurnalistės patirtį ir pačią "Pūko TV" produkcijos prabą, telieka džiaugtis, jog ten nedirbi).

Nauji metai su gera pradžia

2011-01-10T03:22:00.000-08:00

Prieš/po ir tarpušventinis metas man buvo labai smagus: turėjau tikras atostogas, todėl galėjau neskubėdama kvėpuoti žiemos oru, bendrauti su artimaisiais ir tik truputį galvoti apie darbą. Sugrįžti į rutiną taip pat neteko staigiai, tad bent kol kas jaučiuosi it naujai gimusi (dėl to turbūt ir įrašo pavadinimas toks optimistinis :) Aišku, pet tą laisvalaikį niekaip nesugebėjau prisėsti prie tinklaraščio. Buvo pora kartų, kai jau atsidarydavau jį ir galvodavau užrašyti mintis, bet kažkas nutikdavo ir rašymas likdavo geresniems laikams. Bet šiandien prisiverčiau: nepaisant to, kad jau esu beveik tarpduryje - lėksiu į renginius. Svarbiausias dalykas, kurį noriu paviešinti - naujametiniai mano pažadai. Noriu juos viešinti, kad paskui (po kelių savaičių, mėnesio ir t.t.) pajutusi, jog nevykdau nė vieno jų, pajusčiau žiaurią gėdą ir prisiversčiau pradėti. Iš patirties žinau, kad man tai ir sunkiausia: pradėti. O jau pradėjus nori nenori stengiuosi užbaigti. Taigi, pažadai.

Visi praktiškai įvykdomi ir jau seniai galvoje subrandinti. Turiu prisipažinti, kad per 9 pirmas sausio dienas nė vieno pažado laikytis dar nepradėjau. Na, tik atsilenkimus dariau porą dienų :-) Bet čia tikriausiai nesiskaito. Tačiau šiandien pirmadienis - pati geriausia diena pradėti vykdyti pažadus.

Mūsų tai neliečia

2010-11-24T22:57:00.000-08:00

Praėjusią savaitę teko bendrauti su Kauno moterų draugijos vadove Daiva Baranauskiene, kuri pirmą kartą man, anksčiau jau keletą kartų rašiusiai apie smurtą patiriančias moteris, iš tiesų atvėrė akis. Valandos pokalbis įtikino, jog nieko nežinau apie tikrąjį smurtą, nepastebiu, kiek daug moterų tyliai jį kenčia ir esu beveik bejėgė, ką nors pakeisti - visuomenė už mane žino dar mažiau... Aišku, kalbėti apie tai vis tiek reikia. Tos moterys, kovojančios su požiūriu "mūsų tai neliečia" taip ir sako: kad tik viešos diskusijos, kalbėjimas, rodymas, priminimas gali ką nors pakeisti, nes iki šiol pas mus dėl visų bėdų šeimoje dažniausiai kaltinama moteris. Tai, kokia mūsų visuomenė, įrodo komentarai po interviu. Baigusios pokalbį su Daiva abi pasidžiaugėme, kad dar yra vyrų, kurie nesmurtauja prieš savo moteris - mūsų vyrai :) Vis dėlto jie - greičiau išimtis nei taisyklė. Toms ir tiems, kurie užklydę į mano tinklaraštį bent jau iki galo perskaitys šį įrašą, siūlau: nueikite į šiuo metu vykstančius "16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų" renginius. Štai čia rasite programą Kaune.

cliché

2010-11-16T02:15:00.000-08:00

Žinodama, kad tiesiogiai iš Kauno galima pasiekti Paryžių, vis pasvajoju apie savaitgalio kelionę ten. Norus kiek pristabdė prancūzų streikai ir baimė nesusikalbėti (šia kalba nemoku nė mur mur!). O kol svarstau, vykti ar ne ir laukiu "Ryanair" akcijų bilietams, žiūrinėju vaizdo medžiagą apie Prancūziją ir jos gyventojus. Apačioje - naujas radinys:

Peržiūrėjusi pagalvojau, kad daugelis stereotipų apie Paryžių ir Prancūziją gyvi ir mano galvoje :-) Kad ir tas, jog padavėjai nekalba angliškai... Kita vertus, apie kiekvieną šalį galima rasti krūvą stereotipų ir klišių. Kad ir Lietuvą. Sutinku - krepšinis daugumai lietuvių yra tikra liga (apsiprašau - religija). Bet toli gražu ne visiems. Be to, bulvių patiekalai, o ypač cepelinai nėra kulinarinis Lietuvos paveldas. O juk yra daugiau tikrų "žinių" apie Lietuvą ir lietuvius...

Vyrai virtuvėje

2010-11-09T02:10:00.000-08:00

Mano tėvų šeima buvo tradicinė tuo atžvilgiu, jog virtuvėje daugiausia pareigų turėjo mama. Grįžusi į darbo ji skubiai virdavo vakarienę sau (nes nuolat gydėsi skrandį, todėl negalėjo valgyti visko, ko norėjosi), man (nes buvau palepintas nevalgus vaikas, nekišantis į skrandį bet ko) ir tėtei (jis valgė viską, labiausiai riebų VISKĄ:).Kai prisimenu tėvą, besisukinėjantį apie keptuvę, visada šalia šmėsteli mintis: mama, matyt, komandiruotėje, sanatorijoje ar dar kažkur. Tais retais atvejais mes maitindavomės keptomis bulvėmis ir kiaušiniene, virtu kiaušiniu. Negaliu pasakyti, kad man nepatiko tėčio maistas: bulves kepdavo jis itin išradingai - leisdavo man išpjaustyti visokius "makaronus" (turėjome spec. skutiklį), o prie bulvių patiekdavo mano mėgstamų pomidorų. Tačiau šedevrų jis tikrai nesukurdavo. Aplink taip pat nesimatė nė vieno vyriškio, kuris gamintų valgyti daugiau ir skaniau nei moterys. Galbūt todėl gaminantys vyrai man atrodė kaip užsieniečiai: ir tuos, ir kitus buvau mačiusi tik filmuose :)
Šiais laikais viskas kitaip. Gaminančių vyrų pažįstu ne vieną, ir ne du. Vieni itin gabūs kulinarijoje, kiti gali didžiuotis sugebėjimu sukurti tam tikros šalies virtuvės šedevrus, treti moka viską. Kai stebiu juos, gaminančius patiekalus, visada savęs klausiu: iš kur tas jų mokėjimas ir noras gaminti? Bet kuriuo atveju norėčiau, jog mano sūnus (kažkaip jaučiu, kad turėsiu bent vieną :) mokės pamaloninti savo ir kitų skrandžius. Jei nepavyks pačiai jo išmokyti, komandiruosiu pas kepančius ir verdančius draugių vyrus, nes tikiu: iš realių pavyzdžių mokomasi sparčiau.
Na, ir pabaigai smagi reklama su gaminančiu vyru :) Skanaus!

Lietuviai Portugalijoje

2010-10-11T07:29:00.000-07:00

Kažin, ar taip sekčiau naujienas, susijusias su meno renginiais Portugalijoje, jei ten negyventų A. sesė ir jos šeima? Spėju, kad ne.. Tačiau dabar yra taip: Portugalija man vis pakliūna į akis, taip pat ir ten reziduojantys lietuvių meno projektai. Vienas toks - spalio 9 dieną galerijoje „Ideias emergentes“ Portugalijoje, Porto mieste, atidaryta šiuolaikinės Lietuvos juvelyrikos paroda, kuri veiks iki lapkričio 13 dienos.

Turiu pasakyti, kad peržiūrėjusi nuotraukas supratau, kad ir pati mielai tą parodą aplankyčiau. Kažkaip per tą masę parodų-renginių Lietuvoje nebespėju nueiti ir apžiūrėti tų, kurios iš tiesų būtų vertos dėmesio. Nuotraukoje - Austės Arlauskaitės, vienos iš parodos dalyvių, kūrinys. Gražu, tiesa? Kiti darbai, švelniai tariant, nėra gražūs :) Tačiau įdomūs! Daugiau šiuolaikinės Lietuvos juvelyrikos pavyzdžių, šiuo metu rodomų portugalams, rasite čia.

Ką gali ir ko negali žymūs žmonės

2010-10-05T23:13:00.000-07:00

Brolis kartais patraukia mane per dantį klausdamas, kada pagaliau tapsiu žinoma žurnaliste. Tačiau man pačiai toks noras niekada nebuvo kilęs, nes jau nuo pirmųjų žingsnių žurnalistikoje žinau, jog žinomumas turi daugiau minusų nei pliusų. Nekalbu apie softinę žiniasklaidą - jos žvaigždės sekamos perdėtai (tokio gyvenimo, kai vos ne kasdien sulauki kolegų skambučio su klausimais, ką valgai, kaip stiprini imunitetą, kokius apatinius ir kur perki, nenoriu įsivaizduoti). Sunku ir solidesnėms televizinėms žvaigždėms. Gerai pamenu LŽ straipsnį apie Lietuvos TV žurnalistę Ritą Miliūtę, kuri su kompanija pavakarojo viename iš Vilniaus barų. Kompanijoje buvo ir politikų, kas papiktino LŽ žurnalistus ir jų galvose sukėlė daug klaustukų. Tačiau pats straipsnis atrodė tarsi pasiknaisiojimas po R.Miliūtės laisvalaikį (jokių faktų, kodėl žurnalistė negalėjo tąkart vakaroti su pažįstamais, nebuvo pateikta).

Dar blogiau už sienos, t.y. užsienyje. Juk ten yra TIKRI paparaciai, iš šokiruojančių nuotraukų gyvenantys, todėl dirbantys ištisą parą. Be to, ten pilna bulvarinių skaitalų: pradedant seniai žinomais laikraščiais, interneto portalais, baigiant ne ką blogiau skaitomais ir komentuojamais tinklaraščiais. Visų šių info. kanalų žvaigžde prieš kelias dienas tapo žymioji mados diktatorė Anna Wintour (amerikietiškojo "Vogue" redaktorė) ir per vieną mados šou jos surengtas asmeninis "šou". Būtų ji paprasta moterytė, niekas taip nesistebėtų. Bet kai esi geležinė Wintour, apie kurią rašomos knygos, kuriami filmai ir kurios nuomonės paiso didžioji dalis mados pasaulio autoritetų, belieka susitaikyti.

Paveikslai

2010-09-29T08:19:00.000-07:00

Ar turite namuose paveikslų? Dabar mudviejų su A. namuose jų nėra. Tačiau ten, kur užaugau, buvo keletas. Juos tėvui dovanojo mokyklos laikų draugas, mažai kam žinomas dailininkas Rimas Kasputis. Ilgą laiką nelabai domėjausi, kas iš tiesų tuose paveiksluose pavaizduota. Vėliau sužinojau, kad tos vietos man pažįstamos - draugo paveiksluose buvo įamžintas tėvo gimtasis namas, netoliese esantis dvaras. Nesu tikra, bet gali būti, kad žiūrėjimas į tuos paveikslus ir paskatino mano norą piešti (buvo toks periodas mano gyvenime, kai bandžiau save menuose :) Vėliau pradėjau domėtis kitų sukurtais piešiniais. Tačiau, nepaisant to, kad net laikiau dailės egzaminą (kurio rezultatų man niekada gyvenime taip ir neprireikė...), iki šiol dailės srityje esu visiškai diletantė, kūrinius vertinanti tik "gražu-negražu" principu. Na, gal nevisai taip sausai: paveikslas turi man būtų įdomus, kalbėti.

Šiaip jau seniai nebuvau parodoje. Anksčiau dar darbas ten nuvesdavo, o dabar praslystu tik anonsuodama būsimas parodas pagal atsiųstą informaciją, telefoninius interviu su autoriais ir jų pateiktomis kūrinių nuotraukomis, naršydama internete po virtualias galerijas. Suprantu - taip žiūrėti į kūrinius negalima :) Vis dėlto taip darau...

Pastaruoju metu žiūrėdama į internete esančius skirtingų autorių kūrinius mintyse dėlioju, kaip jie atrodytų mano namuose. Tuose, kurių dar tik pamatai beveik baigti :) Kai kuriems kambariams paveikslus jau "priderinau" :) Pavyzdžiui, miegamajame įsivaizduoju jaukų gyvenimo vaizdelį iš Jono Daniliausko kūrybos. Kad ir šį - "Mokanti skraidyti". Gal jis įkvėptų mane rytais bėgioti ar bent daryti mankštą, kas būtina mano nugarai :)

Tada ir dabar

2010-09-29T01:33:00.000-07:00

Šiuo metu mano gyvenime nėra pažymių, tačiau apie juos vis tiek girdžiu daug ir dažnai. Brolis studijuoja, todėl nori nenori prisimeni visokius įvertinimus ir kriterijus (renkami pliusai už aktyvumą, lankomumą ir galų gale žinias). Spėju, čia nuo šeimos priklauso, tačiau bent jau pas mus pažymys visada buvo BIG DEAL. Kadangi abu su broliu mokėmės gerai, prastesniu buvo laikomas net ir 8. Turbūt dėl to vėliau, universitete, juokindavau grupės draugus drebėdama prieš egzaminą ir palengvėjimo nejausdama, kai iš jo gaudavau eilinį gerą pažymį. Sugadino mane mama.. Tačiau ne visai apie tai noriu parašyti. Paveikslėlis rodo, kaip pasikeitė situacija mokyklose (bet manau, iš dalies tinka ir universitetai). Anksčiau kalti būdavo vaikai, dabar mokytojai. A. mama yra sakiusi, kad dabartiniai tėvai nebemoka kritiškai pažvelgti į savo vaikus ir jų galimybes. Todėl dažnai, jei vaikas neypatingai mokosi kažkuriuos dalykus, kaltinami mokytojai (neišaiškino, "užsisėdo" ir t.t.). Aišku, nesakau, kad geriau kaltinti vaiką, kad jis nesimokė. Geriausia nieko nekaltinti. Tačiau bijau, kad pati, būdama mama, taip nesugebėsiu... Nes kažką kaltinti taip norisi..

Trijulė

2010-09-20T07:17:00.000-07:00

Vyrai sako, kad tik mes, moterys, merginos ir mergaitės, mokame per vieną dieną pasikeisti 100 proc.: pavyzdžiui, ryte juoktis, dieną verkti, o vakare šūkauti. Kai galvoje prasuku šios savo dienos juostelę negaliu nesutikti... Kita vertus, juk dėl to tik įdomiau? Atidaręs namų duris vyras niekada nežino, kokios nuotaikos bus žmona. Juokauju žinoma!

Šiek tiek į temą ir trys tos pačios dainos versijos. Įdomiausia, kad jas visas atlieka ta pati dainininkė - Ingrid Michaelson. Turiu pasakyti, kad ji puikiai išprendė daugelio dailininkų problemą - klausytojai vis prašo ir prašo kartoti jų mėgstamą dainą, kai pačiam atlikėjui ji gali būti tiek įgrisusi, kad oi. Gero klausymo ir gero pirmadienio pabaigos. Antradieniai visada būna geresni, tiesa? Bent jau iki pirmos sudaužytos lėkštės ;)

Punk version

Ir originalas

Šilta-šalta

2010-09-17T04:50:00.000-07:00

Suprantu, kad daugeliui užteko vos kelių lietingų dienų, kad pradėtų keikti rudenišką lietų. Bet man vis dar atrodo, kad lietuviškas rugsėjis pažers staigmenų. Juk praėjusį sekmadienį buvo net karšta (kokie 20 laipsnių šilumos tai tikrai). O ir dabar tas oras toks chameleoniškas, kad neaišku, ką rengtis (dažnai norisi darbe turėti atsarginį megztinį arba plonesnius marškinėlius, nes vakarais man tai šilta, tai šalta...). Kaip ten bebūtų ruduo atėjo: mačiau jau "sningančius" geltonus lapus, išsitraukiau ploščiuką ir visa laiminga kartu su rudais batais keliavau po parkus (įsivaizduoju, kad tiek užteks išvaryti iš nugaros nuo nesportavimo atsiradusius skausmus).

Kažkada su Aurimo sese kalbėjome, kad abiems labiausiai patinka vėsios vasaros - ankstyvo rudens orai, kai dar pusėtinai šilta, bet jau nebesinori plikinėti. Pajuokavome, kad tokiems orams turime daugiausia rūbų :) Situacija bent jau pas mane nepasikeitė: padariusi spintoje perversmą (vasariniai į lagaminą ir kitur, rudeniniai - į pirmas lentynas) supratau, kad turiu daug visokio gėrio. Bet kadangi moterims rūbų ir aksesuarų niekada negana, vis dar ganau akis į rudeniškus grožius. Favoritas numeris 1 šiuo metu - internetinės parduotuvės Antrophologie rudens katalogas, kurį galite rasti sekant šia nuoroda http://www.anthropologie.eu/page/viewcatalogue. Į kainas nekreipkite dėmesio. Bent jau aš nekreipiu, nes tokių pinigų neturiu ir artimiausiu metu neturėsiu :) Bet kai kurias detales žadu pasisavinti. Juolab, kad turiu planą prisiminti senus siuvimo įgūdžius. Bet apie tai kitą kartą :)

Statybos

2010-09-01T23:22:00.000-07:00

Kad jau pradėjau apie namus, tai ir tęsiu. Tiems, kam smalsu, kaip kyla mūsų ir brolio namo pamatai, skiriu šį video. Galiu tik tiek pasakyti, kad mano mama - nereali. Jei jai pavyks iki žiemos padaryti viską, kas suplanuota, epitetai bus ir kitokie. Nes kol kas bent jau mano nuotaikos ne ypač geros. Bet aš juk visada buvau bailiukė svarbiuose gyvenimo sprendimuose ir darbuose :)

Persikraustymas

2010-09-01T23:04:00.000-07:00

Seniai sakiau, kad ruduo man tarsi dar vieni Naujieji metai. Ir ne tik dėl to, jog rudenį esu gimusi. Tiesiog, rugsėjo pirmoji yra kažkoks atskaitos taškas, nuo kurio ir iki kuriuo dažnai skaičiuoju nuveiktus darbus ir kuriu naujus planus. Šių metų ruduo ypatingas dviem dalykais: brolis išėjo į gyvenimą, t.y. pradėjo studijuoti universtete, pasakęs ATIA mokyklai :) O aš persikrausčiau į naują tinklaraščių platformą, nes Blogas.lt išaugau. Tikiuosi, užsuksite į naujus mano namus.